Skiedriniai stogai Lietuvoje žinomi seniai, tačiau labiausiai išpopuliarėjo XX amžiaus pr. Jie pakeitė šiaudinius stogus, per kuriuos kilus gaisrui supleškėdavo visas kaimas. Skiedriniai stogai Lietuvoje “prigijo”, nes tiko klimatinėms sąlygoms, buvo ilgaamžiai, mažiau pavojingi per gaisrus. Stogas patikimai saugojo nuo lietaus ir sniego, kaitros ir šalčio.

Stogdengiai važinėdavo iš kaimo į kaimą, vietoje pjaudavo skiedras ir čia pat jas užkaldavo. Skiedrų gamybai buvo naudojama vietinė žaliava: dažniausiai drebulė, rečiau pušis, eglė, alksnis. Tarybiniais kolektyvizacijos laikais skiedras pakeitė šiferis, nes juo buvo paprasčiau ir greičiau stogą uždengti. O ir pati danga atrodė ilgaamžiškesnė ir patvaresnė. Pamažu nyko meistrai, nebeliko skiedrinių. Šiferį pakeitė skarda, dar vėliau atsirado naujų stogo dangų. Ir tik dabar prisiminta apie užmirštus, ekologiškus ir laiko patikrintus, ilgaamžius skiedrinius stogus.